Genesis

Stebėjimo objektas, viduje subjektas

Stebėjimo objektas – camera obscura šiandieniniame kontekste, mąsinių medijos vartojimų terpėje - prototipas, konstruojantis metaforą i praeities laikmetį ir tarsi metantis pretenzijas bei klausimus į dabar.
Kasdienybėje mes susiduriame su daug mus supančių stebėjimo faktorių: slapta kamera prekybos centre, fotografas su foto aparatu rankose(subjektas), bandantis pagauti akimirkas, ambasados policijos pareiguno būdelė, kaimynė pro daugiabučio langą ir t.t Mes į tai atkreipiame dėmesį (kas tai? kodel? iš kur?) arba net nepastebėję praeiname tolyn… „Atliekant socialinius ar psichologinius tyrimus jau pats stebėjimo faktas gali pakeisti tiriamą erdvę bei jos stebimųjų elgesį ir pakenkti stebėjimo validumui. Geriausias kontrolės budas – Stebėjimas slapta, stebimiesiems apie tai nieko nežinant. Slaptumo siekiama keliais būdais: 1) filmuojant paslėpta arba sunkiai pastebima video kamera; 2) stebint iš kambario pro langą, praleidžiantį šviesą tik į vieną pusę; 3) paaiškinant savo dalyvavimą kita natūralia priežastimi, kad stebėtojo būvimas netaptų veiksniu, iškreipiančiu stebimųjų elgesi ar keistų erdvę.”(David G.Myers “Psichologija” , Psichologijos įvadas, p. 15-16.) Pavyzdžiui stebėjimo objektas šurmulingoje miesto aikštėje įvardinamas kaip šiuolaikinė skulptūra ar tansportinė dėžė gabenti šaltienai, laikyti ir kaupti tarą ar šiukšles ir t.t). Tačiau juodas objektas apverčia viską aukštyn kojom ir kelia daug įvairių klausimų aplinkiniams stebimiesiems; pasiūlo įminti mįslę…Kadangi  iš pašalies tai nėra identifikuojamas kaip stebėjimo įrengimas,o paprasta ar labai abstrakti dėžė, stebimieji nesijaučia visiškai kontroliuojami vaizdo įrašymo principų, tačiau šis fenomenas geba valdyti stebimuosiuose baimę,smalsumą, atsargumą,įtarimą…Tai labai priklauso nuo erdvės ir laiko, nuo soc. kultūrų skirtumų ir požiūrių. Camera obscura – šiandieniniame kontekste, kitokiu požiūriu(santykiu su erdve ir laiku) ir subjektų nežinojimu ”kas tai?” diktuoja fotografinę metaforą. Ar fotografija tokia aiški kaip mums atrodo? O gal užtenka tiesioginio to paties klausimo iš aplinkinio žmogaus: “ kas tai”? Ir jau tampa aišku, kad truksta asociacijų identifikuoti ir atpažinti…
Na o stebėjimas objekte neleidžia isikišti į tikrovę už dėžės sienų, ir taip nesukuria dirbtino stebėjimo stebimųjų atžvilgiu. „Subjektas stebi autentišką tikrovę, tačiau užfiksuoja daugiaprasmį , daugialypį tikrovės vaizdinių atspindį – Simuliakrą.” Kodėl? Kaip žinome tai susiję su vaizdo eksponavimusi ant įjautrinto popieriaus, per ilgą stebėjimo išlaikymą 15 min. ar 1 val. užfiksuotame kadre kintamųjų – stebimųjų nebelieka, jie tiesiog dingsta, o lieka tik architektūra, medis, namas, kioskas ar tuščia stotelė…. Taigi nuo autentiškos tikrovės galiausiai pereiname į fotografinių rėmų suvaidintą tikrovę, kuriai nė kiek nepadėjo subjektas esantis objekte, kuris pasisavina stebimųjų realumą sau, bet to neužfiksuoja.  Pasyvus stebėjimas.
Šį stebėjimo metodą galime tapatinti su Michelio Foucault Panoptizmu. Panoptikumas - pastatas idealiai pritaikytas prižiūrėti uždarytus nusikaltėlius, ligonius, vaikus. Daugybė kamerų apvaliame pastate, atskirtų viena nuo kitos sienomis, o viduryje veidrodinis bokstas, pro kurį galima stebėti ir buti nepastebimam. „Valdžia tampa nepastebėta ir neidentifikuota, o Panoptikonas vizualiai atskiria žiūrintįjį ir žiūrėjimo. objektą.”(www.leidykla.vu.lt/inetleid/ probl/66/straipsniai/str9.pdf)
Mano objekte vyrauja toks pats valdžios galios principas.

Objektas kaip technologinė priemonė stebėti, mąstyti ir fiksuoti

Be abejo, kalbėdamas apie išorinį objekto santykį su erdve, turėčiau paminėti ir apie vidų.
Pagrindinis  dėžės vidaus momentas yra foto kamera su vaizo ieškikliu, projekcine plokštuma,ryškalu ir fiksažu, raudonu šviesos šaltiniu ir žmogumi. Tai vienas iš netradicinių fotografijos išraiškos įrankių suteikiantis valdyti fotografinius procesus realiu laiku ir tam pasirinktoje erdvėje. Objektą galima įvardinti kaip transportuojąmą didelio formato fotoaparatą bei nedidelę laboratoriją (fotografinis aspektas). „Viskas vietoje ir viskas viename“. Tai vienas iš netradicinių fotografijos išraiškos įrankių suteikiantis valdyti fotografinius procesus realiu laiku ir tam pasirinktoje erdvėje.Teoriškai ir praktiškai šis objektas yra labai panašus į  fotoaparato pirmtaką: Tai tamsus kambarys ar dėžute su vienoje sienoje įtaisyta skylute, pro kurią krintantys spinduliai priešingoje sienoje atspindi apverstą prieš skylutę esantį vaizdą.

Tačiau šiuo atveju yra kitaip, pritaikomas tas pats pirmtakinis metodas ir jungiamas su fotografijos procesais. Labai didelį vaidmenį atlieka žmogus - subjektas, galintis pasirinkti erdvę ir laiką, pradeti ir baigti foto procesus; matant išsiprojektavusį vaizdą ant projekcinės plokštumos , raudonos šviesos apšvietime prisodrinti fotopopierių ryškalo, padėti ant projekcijos epicentro ir stebėti fotografavimą bei jį stabdyti, plauti ir fiksuoti. Turime viską: galimybę pasirinkti vietą ir laiką, subjektyvią fotografavimo trukmę tiesiogiai per objektą realiu laiku, ryškinimo bei fiksavimo procesus, ko negalime padaryti su paprasta Camera Obscura ar kitais fotokamerų tipais. Vienu atveju objekto dydis komplikuoja transportavimą bei patogumus, o kitu jis turi didelį formatą ir viską kas suteikia galimybes fotografijai bei jos procesams įgyvendinti. Technologijose neiįgudusiam stebėtojui-mąstytojui patyrimas yra itin įspudingas. Suvokti ir pažinti šviesos procesus praktiškai yra be galo geras pradžiamokslis. Užsidarymas dėžėje yra savotiška mąstymo ir atsiribojimo, bei įsikalinimo forma. Mąstymas – netradicinio stebėjimo per objektą vaizdų analizavimas. Atsiribojimas – subjekto nesikišimas į erdvę, realybę. Įsikalinimas – būdas atsiriboti nuo erdvės per objektą ir dalyvauti nuošalyje, atsiriboti, bet gebėti matyti…Viduje pakabinta priemonės naudojimosi instrukcija.

Išvados
Taigi objekto atliekama funkcija yra kišimasis į stebimųjų “interesus”, jų intrigavimas, gąsdinimas bei nerimo sukėlimas. Objektas kelia klausimus, į kuriuos atsako pats aplinkinis subjektas, vadovaudamasis savo patirtimi… Kalbant apie išorinį objektą visai nesvarbu ar jame yra stebėtojas ar ne; vien pats faktas :”nelabai atpažintas stovintis objektas” įpareigoja jaustis kažkaip kitaip: buti valdžios įtakoje arba atsitraukti. Subjektas objekte įgauna stebėtojo ir mąstytojo patirtį, bei geba fiksuoti ir nesikišti. Subjektas objekte fiksuoja autentišką tikrovę, bet sukonstruoja daugiaprasmį, daugialypį tikrovės vaizdinių atspindį – Simuliakrą. Jis neįtakoja aplinkos ir pasisavina bei įlaikina realybę (vaizdą ir fotografiją).
    Kišimasis į aplinką ir jos dizharmonizavimas priešina “vakarykštes” ir šiandienines fotografijos tendencijas bei reikšmes. Kadangi  masinė fotografija skuba tobulėti, ji naikina   valdžios tendencijų vyravimą ir skatina didesnę komunikciją.
   Subjekto užsidarymas dėžėje ir erdvės transformavimas į objektą  įjungia privatumą ir atverčia viešumą.
Stebėjimo prototipas taip pat susijęs su antropologinių tyrimų metodais: “Dalyvaujantis stebejimas”,kurio metu įsiliejama į tiriamosios bendruomenės kasdienybę.

Tarp Subjekto ir Objekto   (ištrauka iš Jakaterina Lavrinec straipsnio “Fotografija tarp teorijos ir Praktikos”)

   Viename fotografijai skirtame esė S. Sontag pažymi: “Skirtumas tarp fotografo - individualaus stebėtojo ir fotografo – objektyvaus fiksuotojo mums atrodo fundamentalus;
dažnai klaidingai manoma, kad šis skirtumas yra meninės ir dokumentinės fotografijos riboženklis”. Iš tiesų, minėtos fotografo laikysenos nurodo ne tiek į pačios fotografijos statusą (“meninė”, “dokumentinė”), kiek į fotografo santykį su fotografuojama aplinka.
   Dar Xxa. pirmojoje pusėje fotografo pozicija tam tikra  prasme buvo privilegijuota: foto objektyvo savininkas steigia kasdienybės stebėjimo poziciją, jo žvilgsniui atviri įvairiausios situacijos ir epizodai. Vien savo buvimu fotografas turi galią paversti atsitiktinius apizodus įvykiais. Jis turi galią juos įamžinti – tuo tarpu pats lieka už kadro. Nenuostabu, kad fotoobjektyvas laikomas valdžios metafora ir panoptikumo analogu. Pratęsiant valdžios ir matančios, bet nematomos akies tematiką, pravartu prisiminti, jog fotografija beveik nuo pat atsiradimo buvo naudojama nusikaltėliams ir psichiniams ligoniams fiksuoti ir jau apie XIX a. vidurį išryškėjo šio tipo fotografijos standartai (kurie savo ruožtu disciplinavo žvilgsnį į izoliuotus kūnus). Tad fotografijos istorija yra dėkinga Michaelio Focuolt inicijuotai valdžios problematikai plėtoti.
   Subjekto ir objekto pozicijos, įsišaknijusios moderniame mąstyme, įveikimas itin rūpi postkolonijinei antropologijai. Ir tam pasitelkiamos vizualinės priemonės, nors iš pradžių fotografija buvo vienkrypčio pažinimo instrumentu, kurio paskirtis buvo fiksuoti aborigenų kūnus. Ankstyvos aborigenų kūnų nuotraukos, padarytos specialiai irengtose patalpose, steigdavo vizualinę distanciją su fotografuojamais objektais. Opozicija “europietis – kiti” veikia ir nuotraukose, kur europiečiai antropologai pozuoja prieš kamerą aborigenų apsuptyje (šis siužetas iki šiol naudojamas reklamose). Subjekto – objekto opoziciją buvo siekiama įveikti, įteikiant foto ir vaizdo kameras patiems aborigenams ( tam tikra prasme pasikeičiant su jais vaidmenimis). Vienas žinomiausių eksperimentų, sukėlusių karštas diskusijas tarp antropologų, yra dokumentinis filmas “Navajų akimis” ( 1972).
   Kitas momentas, iš dalies susijęs su subjekto – objekto opozicijos funkcionavimu, yra gana paplitusi nuostata fotografo veiklos atžvilgiu, kurią Sontag artikuliavo šitaip: “fotoaparatas yra šautuvo sublimacija, taip ir kieno nors fotografavimas yra sublimuota, švelni žmogžudystė, tinkanti liūdnam ir baigščiam mūsų amžiui”. Čia galime prisiminti žmonių nenorą fotografuotis, kuklumą fotoobjektyvo akivaizdoje ir t.t Tačiau, gretindami fotografiją su medžiokle, galime pastebėti, kad egzistuoja tam tikras “susitarimas” tarp fotografo ir “aukos”, kuri neretai pati geidžia fotografo dėmesio.
   Atkreipkime dėmesį: šiuolaikinis fotopraktikų populiarumas sukuria situaciją, kuri iš principo skiriasi nuo XX a. pradžios, kai fotografo pozicija buvo išskirtinė. Dabar fotografas virsta tiesiog dar vienu fotoaparatą turinčiu praeiviu. Teigčiau, kad ši situacija itin palanki fotografijai kaip komunikacijai (fotografijai kaip interakcijai) praktikuoti, peržiangiant subjekto – objekto opoziciją.

Rodyk draugams